ciceliai

×cìceliai (l. cycełe < hb. zizath) sm. pl. (1) 1. tokie žydų apeiginių drabužių kutai: Dėvėjęs cicelius ir šlikę Vaižg. Žydas nekalba poterių be cicelių Kp. 2. šnek. skarmalai: Apsikorus visokiais ciceliais ir eina kaip baidyklė Ds. Apsivilkęs kokiais cìceliais Trgn. 3. juok. kas nors nukarę (apie spenius, krūtis): Kiaulei pakaklėj cìceliai kabaldžiuoja Jnšk. Eina cìcelius išvertusi (krūtinę atstačiusi) Grž.